Nepavyko man čia nuotraukų tinkamai sukelti, tad geriau skaitykit blogą facebooke.
1. Singapūras
2. Lietuvių kelionė
3. Kalėdos, naujieji
4. Egzaminai
5. Atostogos
6. Thaipusam festivalis
1. Singapūras.
Et, seniai buvo. Tai Malaizijos pietuose esanti mini sala valstybė. Labai švari, labai graži, aukštas pragyvenimo lygis, kažkokiam atviram renginy gavom nemokamo maisto ir gėrimu, nemokamai žaidėm mini atrakcionuose, buvom labai jaukiam rajone, valgėm MegaMac, nemokamai atviru autobusu apvažinėjom miestą. Na, tokia mini Europa sakyčiau. Ten negalima kramtyti gumos ir šiukšlinti. Smarkiai baudžia.
2. Lietuvių kelionė.
Žinia, kad Giedrius ir Karolis buvo atvažiavę mūsų / Malaizijos aplankyt. Rimtai pakeliavom. Buvom arbatos plantacijoj. Ten labai krūta kavinė yra, kur geri arbatą, o aplinkui visur auga arbata ant kalnų. Labai gražu. Dar saloj vietinėj svečiavomės..
3. Kalėdos, naujieji.
Silpnai čia su Kūčiom ir Kalėdom, nes krikščionių čia nedaug. Per Kūčias su ŠB buvom bažnyčioj, o per Kalėdas mokėmės ir counterstrike'ą žaidėm.
4. Egzaminai.
Susilažinom, kad jeigu aš neišlaikysiu psichologijos egzamino, tai iš Mindaugo ir ŠB gausiu po 2 alaus. Jei išlaikysiu, aš jiems po du pirksiu. Ateitis parodys.
5. Atostogos.
Buvo po egzaminų, nebus vėlykų. Mindaugas buvo Indonezijoj ir Balio saloj, tad prašykit, kad greičiau įspūdžius rašytų, kol jie dar švieži. Jų buvo daug, kaip supratau. Aš netaip įspūdingai atostogas praleidau.
6. Thaipusam festivalis.
Čia šitam reikale buvau vakar (vasario 8 d. 2009) ir dėl įspūdžių patirtų tenai sugalvojau, kad reikia blogą papildyt.
Važiavau į festivalį žinodamas tik tiek, kad tai induizmo šventė. Vienas draugas induistas aiškino, kad kovotojų (warriors) kasta jį švenčia. Jis pats buvo iš dvasininkų (priests) kastos, tai jam ta šventė atrodė kvaila ir visai neaktuali.
Šiandien ryte šiek tiek pagūglinau apie tą šventę ir supratau, kad ji švenčiama per Tamil mėnesio pilnatį pagal kažkokį kalendorių :) Legendos sako, kad visi iš jų religijos kovojo ir žmonės dabar garbina tas kovas ir dievus, deives.
Prie reikalo..
Atvažiavom į vietą ir pamatėm belekiek žmonių. Visi indai praktiškai, tamsios odos, galva už mane žemesni, tai negaliu sakyt, kad jaučiausi labai jaukiai.. Praėjom pro kraujo donorystės centrą, kuris buvo tiesiog po tiltu. Be jokių stogų, menka tvorele teaptvertas. Atrodė visiškai nesteriliai. Aplinkui rūkdavo visokie smilkalai, važinėjo mašinos, kvapų milijonas, nes karštis didžiulis. Nenorėjau duoti ten kraujo.
Praėjom pro tą donorystę ir pamatėm kažkokią keistą eiseną. Priėjom arčiau. Ten žmonės ant pečių nešė visokiausius induistiškus religinius motyvus. Nemoku apibūdinti, bet nuotraukose turėtų būti aiškiau.
Žmonės su tais nešmenimis ant pečių eidavo 15 km. Eiseną vainikuoja kilimas į Induistų šventyklą Batu urvuose į kuriuos reikia užlipti 272 laiptelius. Prieš eiseną jie apie mėnesį labai mažai valgo ir daug meldžiasi. Jie tiki, kad savo nuolankumą dievui, jie įrodo kęsdami skausmą. Kuo daugiau skausmo, tuo arčiau dievo jie yra. Tam reikalui beveik visi, kiek teko matyti, einančiųjų prasiveria liežuvį, arba žandus. Skausmas jiems visada primena dievą, jie negali kalbėti, tad nešvaisto laiko pokalbiam ir šypsenom su aplinkiniais, gilinasi į dievą. Rimtesni religijos atstovai kabliais ar kabliukais prasiduria ir nugarą, antakius, krūtinę, rankas, na, žodžiu, kuo daugiau - tuo geriau. Vieną bičą matėm, kuris ant nugaros kabliukais prisikabinęs nešė gal 15 apelsinų ir panašiai tiek laimų. Kitas kabliais priskabinęs prie nugaros tokius storus diržus tempė kažkokį vežimą. Įspūdingiausias bičas, be abejo, buvo tas, kuris tiesiog prikabintas kabėjo ore.
Aplinkui tuos pagrindinius eisenos dalyvius eidavo kokie 3-4 pagalbininkai, kurie padėdavo einančiajam atsisėsti, kai eisena sustodavo, duodavo atsigerti, masažuodavo, degindavo smilkalus. Prieš einantįjį neretai eidavo kokie 6 būgininkai, kurie mušdavo užvedančius ir vienodus ritmus. Kartais dar eidavo žmogus su gromofonu ir dainuodavo vėlgi paprastus žodžius, bet juos dažnai kartodavo. Šita muzika ir kvapai, akivaizdu, labai smarkiai padėdavo einantiesiems. Kartais atrodydavo, kad jie tuoj nugrius, nes jau visai nebeturi jėgų, praktiškai nesimato akies vyzdžių, bet tada muzikantai suaktyvėdavo ir einantysis tarsi naujų jėgų įgavęs pradėdavo suktis, šokinėt, svyruot, eiti visiškai šviežiu žingsniu. Žodžiu transą ten chebra gaudė labai dažnai. Netgi aplinkiniai žmonės kartais imdavo užversdavo galvą, akies obuolius ir pradėdavo kratytis.
Mums kažkaip pavyko įsiterpti į patį eisenos vidury. Nieks ten beveik neaptverta, eina visi kur kas nori. Kliudėm ir tuos einančiuosius keletą kartų, ir žmonės stovintys visiškai greta kratydamiesi dingdavo kažkur į transo pasaulį, einantieji pradėdavo nesuvokiamus garsus leisti. Keisčiausi kvapai, muzika ir nenormalus karštis tokią atmosferą sukūrė, kad norėdavosi bėgti kuo toliau nuo tos visos eisenos, bet nebūdavo kur. Visur aplinkui tas pats.
Žodžiu įspūdžių aš ten prisigaudžiau nenormaliai daug, jaučiausi dažniausiai labai nejaukiai, keistai. Fotografuoti kartais net bijodavau. Visą laiką dairydavausi, kad kokie einantieji neužkabintų, nes jie visiškai aplinkoj nesigaudydavo. Tiesiog eidavo tiesiai ir viskas, o pagalbininkai stengdavosi įspėti praeivius.
Daugelį dalykų paminėjau. Jeigu kas nors pasiūlytų antrą kartą tokiam reikale sudalyvauti, tai labai smarkiai pagalvočiau. Tačiau labai labai džiaugiuosi, kad visgi sudalyvavau. Ten kitokio lygio religija.
Vikipedijoj rašo, kad į tuos Batu urvus kasmet per šventę susirenka apie milijoną žmonių. Neretai keletas miršta.
Wikipedia bendrai apie festivalį
Festivalis Malaizijoje
Vaizdelis iš vakar dienos:
